Platina ir paladis Lietuvoje

Teisinis apibrėžimas: kas yra taurieji metalai

Lietuvos teisė turi savo, gana glaustą, atsakymą į klausimą, kas yra taurieji metalai. Pagal legalinį apibrėžimą (TMBVPĮ 2 str. 11 d.) tauriesiems metalams priskiriama platina, auksas, sidabras ir kiti platinos grupės metalai. Tai reiškia, kad platina teisiškai stovi lygiagrečiai su auksu ir sidabru, o ne kažkur greta jų kaip pramoninė žaliava — nors, kaip parodys kitos šio vadovo dalys, rinkoje ji elgiasi visai kitaip.

Platinos grupės metalai apima šešis chemiškai artimus elementus: platiną, paladį, rodį, rutenį, iridį ir osmį. Investuotojui iš jų realiai svarbūs tik pirmieji du, nes tik platina ir paladis kalami į monetas ir liejami į investicinius luitus tokiu kiekiu, kad apie tai verta rašyti pirkėjui. Rodis prekiaujamas, ir jo kaina yra pagarsėjusi savo staigiais svyravimais, tačiau jam trūksta plačios mažmeninės rinkos ir likvidaus viešo fiksavimo, kuris stovi už platinos ir paladžio kainų. Likę trys — rutenis, iridis ir osmis — praktiškai yra pramoninės žaliavos, ne investicinis turtas.

Teisinė apibrėžtis skiriasi nuo elektrochemijos

Verta atskirti du dalykus, kurie dažnai susilieja į vieną. Elektrocheminė tauriojo metalo apibrėžtis remiasi atsparumu korozijai ir oksidacijai, ir pagal ją tauriesiems metalams priskiriami visi šeši platinos grupės nariai. Teisinė apibrėžtis iš TMBVPĮ yra siauresnė savo pritaikymu: ji nustato, kuriems metalams taikomos prabavimo, prabos ženklinimo ir rinkos priežiūros normos, ir tai galioja auksui, sidabrui ir platinos grupei kaip visai kategorijai.

Metalai, kuriuos gamyba nupirko tam, kad jie dingtų

Aukso luitas nupirktas tam, kad egzistuotų. Jis guli seife, kartoje ar pirštuose ir per dešimtmečius nekinta. Platina ir paladis nupirkti kitam tikslui — jie dingsta viduje kažko kito:

• plonu sluoksniu ant keramikinio korio automobilio dujų katalizatoriuje;
• katalizatoriaus sluoksnyje chemijos gamykloje;
• stiklo pluošto verpimo įrenginio movoje;
• medicinos ar laboratorinės įrangos jutiklyje.

Investuotojas šioje rinkoje yra mažuma, kuriai rinka nebuvo sukurta — ji sukurta gamintojui. Tai reiškia ir tai, kad paklausą pirmiausia lemia pramonės ciklas, ne investuotojų nuotaika, o kaina reaguoja į gamybos apimtis anksčiau, nei reaguoja į bet kurią investicinę naujieną.

Kodėl nėra centrinio banko atramos

Nė vienas centrinis bankas nelaiko platinos ar paladžio savo rezervuose. Centrinių bankų pirkimai kuria auksui didelį, nuo kainos nepriklausomą, nuolatinį pirkėją — platinai ir paladžiui tokio pirkėjo tiesiog nėra.

Kontrastui — aukso kainos formavimasis vyksta rinkoje, kurioje pasiūla ir paklausa veikia visiškai kitomis taisyklėmis.

Kodėl platinai ir paladžiui PVM lieka 21 procentas

Vienu sakiniu: platina ir paladis pridėtinės vertės mokesčio tikslais neturi jokios specialios kategorijos, todėl joms taikomas standartinis 21 procento tarifas (PVMĮ 19 str.), nes PVMĮ 112 str. lengvata skirta išimtinai investiciniam auksui ir jos taikymo sritis kitiems metalams nesiplečia. Ta pati priežastis uždaro ir kitas duris: kadangi PVMĮ 106 str. 5 d. taurieji metalai aiškiai iškelia iš „naudotų prekių“ sąvokos, joms neveikia ir maržos apmokestinimo schema — nei sidabrui, nei platinai, nei paladžiui.

Praktinė pasekmė: lyginant platinos ar paladžio pasiūlymą su aukso pasiūlymu, PVM eilutė nėra detalė — tai dvidešimt vienas procentas kainos, kurio auksui tiesiog nėra.

Standartinės prabos: platinos ir paladžio skalė

Kai kalbama apie auksą, lietuviškas lokalus akcentas yra PVM. Kai kalbama apie platiną ir paladį, tikrasis lokalus akcentas yra kitas — tai standartinės prabos, kurias nustato TMBVPĮ 6 str. 3 d. Šis straipsnis kiekvienam iš keturių metalų nustato uždarą sąrašą leistinų prabos reikšmių, ir joks tarpinis skaičius tarp jų teisiškai neegzistuoja kaip savarankiška praba.

Tas pats straipsnis nustato ir aukso bei sidabro skales, tačiau jos priklauso vadovui apie aukso pirkimą, kuris jas aiškina išsamiai. Platinai ir paladžiui šis sąrašas yra pagrindinis dalykas, kurį verta atsiminti prieš pirkinį: investicinis luitas ar moneta paprastai atitiks vieną iš šių keturių reikšmių, o ne bet kokį tarpinį skaičių. Atkreipkite dėmesį, kad abiejų metalų skalės sutampa ne visur – paladis turi 500 prabą, kurios platina neturi, o platina turi 900 prabą, kurios nėra paladžio sąraše.

Apvalinimo žemyn taisyklė: ką daryti, kai matavimas nesutampa su sąrašu

TMBVPĮ 6 str. 4 d. numato taisyklę tiksliai tam atvejui, kai faktiškai išmatuotas grynumas nesutampa su nė viena standartine praba: jei ištirtas grynumas yra žemesnis už standartinę prabą, dirbiniui priskiriama artimiausia žemesnė standartinė praba. Kitaip tariant, prabavimo sistema visada apvalina žemyn, niekada aukštyn.

Skaičiavimas parodo, kaip formulė veikia praktiškai:

Platinos moneta, bendras svoris                       31,10 g
Teisinė standartinė praba (TMBVPĮ 6 str. 3 d.)             999
Grynojo metalo dalis (999 dalinama iš 1000)              0,999
= Grynosios platinos kiekis (31,10 g x 0,999)          31,069 g

Jei prabavimo tyrimas parodytų faktinį grynumą 947, jis nesiektų standartinės 950 prabos, todėl pagal apvalinimo žemyn taisyklę (TMBVPĮ 6 str. 4 d.) dirbiniui būtų priskirta artimiausia žemesnė standartinė praba — 900, o ne 947 ir ne 950. Paladžiui ta pati aritmetika duotų kitą rezultatą, nes tarp jo 850 ir 950 prabų tarpinės 900 reikšmės nėra — todėl toks pat matavimas nukristų per visą pakopą žemiau.

Katalizatoriai: kur baigiasi didžiausia abiejų metalų dalis

Automobilio dujų katalizatorius sunaudoja daugiau platinos ir paladžio nei visos kitos paskirtys sudėtos kartu. Metalas guli plonu sluoksniu ant keraminio korio, ir kenksmingi degimo produktai oksiduojami arba redukuojami, kai dujos praeina pro jį. Nė vienas metalas už platinos grupės ribų nedirba šio darbo panašia kaina, todėl keturis dešimtmečius pagrindinė šios rinkos varomoji jėga yra taršos normos, o ne investuotojų sprendimai.

Chemija ir variklio tipas tada padalija darbą tarp dviejų metalų:

Kodėl variklio tipas nulemia metalą

Skirtumas nėra atsitiktinis: dyzelinio variklio išmetamosiose dujose deguonies daugiau, ir tai geriau tinka platinos katalizinei chemijai, o benzininio variklio dujose paladis dirba efektyviau ir pigiau.

Pakeičiamumas: kaip platina ir paladis veikia viena kitą

Platina ir paladis periodinėje lentelėje stovi vienas prie kito ir cheminiu požiūriu elgiasi pakankamai panašiai, kad katalizatoriaus konstruktorius galėtų dalį apkrovos perkelti nuo vieno metalo kitam. Tai nėra teorija: kai tarp jų kainų atsiveria ilgalaikis skirtumas, korio dangos formulė pertvarkoma taip, kad daugiau remtųsi pigesniu metalu, ir atnaujinta receptūra pasirodo su kita transporto priemonių platformų generacija.

Abi kryptys — nuo platinos į paladį ir atgal — per pastaruosius dešimtmečius buvo stebėtos, atsižvelgiant į tai, kuris metalas tuo metu buvo brangesnis.

Uždaro plyšį, bet nesukuria diversifikacijos

Pirmoji pasekmė: itin didelis įvertinimo skirtumas tarp dviejų metalų retai išlieka amžinai, nes tas skirtumas pats savaime yra paskata, kuri jį uždaro.

Antroji pasekmė yra apie laiką. Katalizatoriaus receptūros pakeitimas ir pakartotinis sertifikavimas užtrunka metus, ne savaites, todėl platus skirtumas gali išsilaikyti labai ilgai, kol kas nors pajuda.

Trečioji pasekmė pastebima sunkiausiai, bet investuotojui yra pati svarbiausia: pakeičiamumas vienu metu veikia tik viena kryptimi. Kol katalizatorių konstruktoriai pereina prie tuo metu pigesnio metalo, brangesniojo paklausa mažėja būtent tada, kai jo kaina jau aukšta – ir atvirkščiai, atpigęs metalas po kelerių metų susigrąžina dalį jam atitekusio darbo. Dėl to ilgesniu laikotarpiu abiejų metalų kainos linkusios artėti viena prie kitos, o pastanga „pasirinkti teisingą iš dviejų“ praranda didelę dalį prasmės. Portfeliui tai reiškia, kad platinos ir paladžio derinys nėra dviejų nepriklausomų sprendimų suma, o vienas sprendimas dėl platinos grupės metalų apskritai.

Vandenilis: paklausos kelias, priklausantis vien platinai

Vienas paklausos kanalas priklauso tik platinai, ir jis veikia į abi vandenilio ekonomikos puses. Vandens skaidymui protonų mainų membranos elektrolizatoriuje reikia platinos ant elektrodo; kai tas vandenilis vėliau grąžinamas atgal į elektros energiją degalų elemente — sunkvežimio grindų apačioje ar stacionariame generatoriuje — platinos reikia vėl. Pramoniniu mastu tai sukurtų platinos paklausos bloką, visiškai nesusijusį su degimo varikliu.

Nesimetriška rizikos struktūra

Ką galima pasakyti neatliekant spėjimo, yra pačios rizikos forma. Platina turi tikėtiną augimo kanalą už automobilių pramonės ribų, galintį iš dalies atsverti ilgą dyzelinio katalizatoriaus paklausos mažėjimą. Paladis neturi nieko panašaus, į ką galėtų atsiremti. Tas pats posūkis link elektra varomų automobilių, kuris galiausiai galėtų sukurti platinos paklausą, vienu metu tiesiog atima paladžio paklausą, nes automobilis be vidaus degimo variklio neturi išmetamųjų dujų, kurias reikėtų valyti.

Yra ir trečias, dažnai pamirštamas šio kanalo bruožas. Net jei vandenilio technologijos plėtotųsi kur kas lėčiau, nei tikimasi, platina jose lieka reikalinga ten, kur jos kol kas nėra kuo pakeisti: skirtingai nei katalizatoriuje, kur dalį darbo gali perimti paladis, elektrolizatoriaus ir degalų elemento elektrode veikia ta pati platinos grupės chemija, o pigaus pakaitalo iš už grupės ribų kol kas nepasiūlyta. Tai nėra pažadas ir tuo labiau ne prognozė – tai tik pastaba, kad šio kanalo neapibrėžtumas yra apimties, o ne technologijos pasirinkimo klausimas.

Pramoninė paklausa už katalizatoriaus ribų

Katalizatorius yra didžiausias, bet ne vienintelis kelias, kuriuo šie du metalai palieka rinką. Likusi paklausos dalis pasiskirsto po sritis, kurios tarpusavyje beveik nesusijusios, ir būtent dėl to platinos paklausos bazė yra platesnė nei paladžio. Investuotojui tai svarbu ne kaip smalsumo faktas, o kaip rizikos matas: kuo daugiau nepriklausomų pirkėjų turi metalas, tuo mažiau vienas sektorius gali nulemti jo kainą.

Bendra visoms šioms sritims yra ta pati fizika, kuri metalus daro tauriaisiais. Atsparumas korozijai leidžia jiems dirbti agresyvioje aplinkoje, o aukšta lydymosi temperatūra – karštyje, kuriame pigesni metalai jau nebeišlaiko formos. Tai savybės, kurių paprastai neįmanoma pigiai pakeisti, ir todėl pramonė šiuos metalus perka net tada, kai jų kaina aukšta.

Kodėl pramonė perka kitaip nei investuotojas

Pramoninis pirkėjas neieško geriausios kainos šiandien – jam reikia tiekimo tęstinumo, nes gamybos linija be metalo tiesiog stoja. Todėl didelė dalis pramoninio pirkimo vyksta pagal ilgalaikes sutartis, o ne pagal dienos kotiruotę, ir dalis metalo į rinką grįžta tik uždarais perdirbimo ratais tarp gamintojo ir rafinuotojo. Investuotojas, perkantis vieną unciją, konkuruoja su šia paklausa, bet jos nemato ir jos nepajudina.

Praktinė išvada šio vadovo skaitytojui paprasta: kai skaitote naujieną apie platinos ar paladžio kainą, verta pirmiausia paklausti, kurį iš šių kanalų ji paliečia. Naujiena apie taršos normas veikia katalizatorių, naujiena apie elektronikos gamybą – paladį, o naujiena apie vandenilio projektus – tik platiną ir tik ilgalaikėje perspektyvoje.

Kasyba, sutelkta dviejų šalių rankose

Nedaug kuo prekiaujamų žaliavų priklauso nuo tiek mažai vietų. Beveik visa pasaulio platinos gavyba sutelkta Pietų Afrikoje; paladžio gavybą tarpusavyje dalijasi Rusija ir Pietų Afrika, o likutį papildo Zimbabvė, Kanada ir Jungtinės Valstijos.

Keturi dalykai, galintys sustabdyti tiekimą per kelias dienas

Toks išsidėstymas yra pažeidžiamas labai konkrečiu būdu. Kiekvienas iš šių įvykių gali per kelias dienas, ne ketvirčius, išjungti pastebimą pasaulio gamybos dalį:

• streikai Pietų Afrikos platinos juostoje;
• elektros energijos ribojimas, kurį taiko nacionalinis tiekėjas;
• avarija, uždaranti šachtą;
• pasikeitusi sankcijų pozicija Rusijos metalui.

Geologinė problema

Platinos grupės metalai dažniausiai iškasami kaip šalutinės gavybos produktas kartu su nikeliu ar variu, arba iš gilių rifų telkinių, kurių ekonominis pagrįstumas remiasi metalų krepšeliu, ne vienu metalu. Kasykla, planuota aplink nikelį, nepadidins paladžio gavybos tik todėl, kad paladis pabrango — rūdos sudėtis nulemia proporciją, o nauja gamybos apimtis reikalauja metų ir didelio kapitalo. Pasiūla, kuri negali lanksčiai reaguoti, susidūrusi su paklausa, kuri svyruoja pagal ekonomikos ciklą, sukuria toliau aprašomą kainų elgesį.

Antra tos pačios problemos pusė yra sąnaudų struktūra. Gili šachta reikalauja didelių nuolatinių išlaidų, kurios nemažėja kartu su kaina, todėl kainai kritus kasykla dažnai kurį laiką gamina toliau, kol sprendimas ją uždaryti tampa neišvengiamas – o tada pajėgumas dingsta ne laikinai, bet ilgam, nes vėl paleisti sustabdytą gilią šachtą brangiau, nei buvo ją laikyti veikiančią. Pasiūla dėl to yra ne tik nelanksti, bet ir asimetriška: kylant kainai ji reaguoja lėtai, o krintant – staigiai ir su vėlavimu, kurio iš anksto nesuplanuoja niekas. Investuotojui iš to seka viena praktinė išvada: pasiūlos naujiena šioje rinkoje beveik visada pasiekia kainą greičiau nei paklausos naujiena.

Antrinis perdirbimas: automobilių laužas kaip žaliava

Antrinė pasiūla šioje rinkoje sveria kur kas daugiau nei daugumoje kitų metalų rinkų. Iš sudaužyto automobilio išimtas katalizatorius perpjaunamas, jo vidinis korys sumalamas ir lydomas, o platinos grupės metalų kiekis atgaunamas tokiu efektyvumu, kad visa operacija yra komerciškai pagrįsta. Prie to prisideda likučiai, kuriuos chemijos gamyklos ir elektronikos gamintojai atiduoda perdirbimui — kartu tai sudaro didelę metinio prieinamumo dalį, ir todėl tauriųjų metalų perdirbimas čia yra dalis pasiūlos, ne išnaša prie jos.

Laužo tiekimas veikia kitaip nei kasyba

Perdirbta pasiūla nesielgia taip, kaip kasybos pasiūla. Kasybos apimtys į kainą reaguoja per metus, nes jas nulemia rūdos telkinys ir kapitalo projektai. Perdirbta pasiūla į kainą gali reaguoti per mėnesius, nes ją nulemia surinkimo normos ir automobilių metalo laužo ciklas — aukšta kaina tiesiog ištraukia daugiau metalo iš laužo kiemų.

Šis ciklas turi ir uždelsto veikimo pusę: silpnas naujų automobilių pardavimų laikotarpis dešimtmečiu vėliau pasirodo kaip plonesnė perdirbta pasiūla, kai tų automobilių tiesiog nepakanka pasiekti metalo laužo kiemą. Tą pačią rafinavimo gamyklos infrastruktūrą, kuri apdoroja panaudotus katalizatorius, naudoja ir investicinių luitų liejimas — procesas identiškas, kokia bebūtų žaliava.

Rinka, kurią gali pajudinti vienas užsakymas

Nė viena iš šių dviejų rinkų nėra didelė. Palyginus metinę platinos ar paladžio vertę su auksu, gaunamas dydžio eilės skirtumas, o dalis, kuri realiai prieinama investuotojams, yra dar siauresnė. Privatus pirkėjas šią pasekmę pajunta trijose vietose.

Paladis dažnai patenka tarp nepastoviausių pasaulyje prekiaujamų metalų, ir tas kainų skirtumas nėra godumo klausimas: prekybininkas, laikantis atsargas rinkoje, kuri gali staigiai pasislinkti per naktį, prisiima realią riziką, kol suranda kam ją perleisti, ir tą riziką įtraukia į kainą.

Siauros rinkos požymis, kurį pirkėjas pastebi anksčiausiai, yra pasiūlos gylis, o ne kaina. Aukso luitą įprasto dydžio pas įvairius pardavėjus rasti paprasta, o konkretaus svorio platinos ar ypač paladžio vienetas neretai yra vienintelis sandėlyje – ir kai jis parduodamas, kito tenka laukti. Ta pati mechanika veikia ir priešinga kryptimi parduodant: pirkėjas, pasiruošęs iškart perimti didesnį kiekį, atsiranda ne visada ir ne tą pačią dieną. Todėl planuojant pirkinį verta iš anksto įsivertinti ne tik antkainį, bet ir tai, kiek realiai užtruktų tokio paties vieneto pardavimas be skubos nuolaidos.

Praktinis būdas tai patikrinti: paimkite dirbinio svorį ir prabą, apskaičiuokite grynojo metalo vertę lydymo vertės skaičiuoklėje ir tik tada lyginkite su pardavėjo prašoma kaina. Skirtumas tarp šių dviejų skaičių, padidintas PVM, yra tikroji nuosavybės kaina.

Visi šie dalykai — teisinė apibrėžtis, PVM, prabos, pramoninė paklausa katalizatoriuje ir už jo ribų, pakeičiamumas, vandenilis, kasyba, perdirbimas ir rinkos dydis — paaiškina, kodėl platina ir paladis kainuoja tiek, kiek kainuoja. Antroje šio vadovo dalyje eilė ateina prie praktinių klausimų: kokiais formatais šie metalai parduodami, kodėl ant investicinio luito paprastai nėra prabos ženklo, kaip tikrumą patikrinti be jo, kur tiksliai nustatoma kaina ir kiek sunkiau, palyginti su auksu, tokį turtą vėliau parduoti.

Luitų ir monetų formatai investuotojui

Platinos ir paladžio luitus bei monetas lieja ir kala tos pačios kalyklos ir rafinavimo įmonės, kurios gamina aukso ir sidabro produkciją, ir formatų logika iš esmės ta pati: kuo mažesnis vienetas, tuo didesnė gamybos sąnaudų dalis tenka kiekvienam gramui, taigi tuo aukštesnis antkainis. Skirtumas tas, kad platinos ir paladžio rinka yra dydžio eilėmis siauresnė nei aukso, todėl mažų formatų pasirinkimas praktiškai menkesnis, o didelio luito likvidumas priklauso nuo to, ar apskritai atsiranda pirkėjas, norintis vienu metu perimti tokį kiekį.

Investiciniai luitai kalami arba liejami nuo vieno gramo iki kilogramo, o dažniausiai sutinkamas formatas yra viena trojos uncija (31,10 g). Dalomasis luitas su iš anksto įrėžtomis linijomis leidžia atskirti pavienius gramus be svarstyklių, tačiau platinai ir paladžiui ši forma pasitaiko rečiau nei auksui. Investicinė moneta lieka standartine viena uncija su 999 praba – ji atitinka TMBVPĮ 6 str. 3 d. skalę, kurią šis vadovas jau aptarė pirmoje dalyje.

Kodėl mažas formatas kainuoja daugiau už kiekvieną gramą

Kiekvienas luitas ar moneta turi beveik fiksuotų gamybos išlaidų – lydymo, kalimo ar liejimo, kontrolės, pakavimo – kurios mažai priklauso nuo dydžio. Kilogramo luite šios išlaidos pasiskirsto tūkstančiui gramų, gramo luite jos tenka vienam pačiam gramui. Todėl mažiausi formatai visada turi didžiausią antkainį procentine išraiška, net jei jų nominali kaina nedidelė. Investuotojui, planuojančiam vieną dieną parduoti dalimis, tai realus kompromisas: didesnį luitą pigiau pirkti, bet jo negalima parduoti „po gabalą“ – reikia rasti pirkėją visai sumai iš karto, kitaip grįžtama prie klausimo, kurį šis vadovas aptaria likvidumo skyriuje toliau.

Paladžio moneta ir platinos moneta retai turi tokią pat gamybos apimčių įvairovę kaip aukso ar sidabro serijos – kalyklos gamina mažesnes partijas, nes paklausa siauresnė, o tai savo ruožtu palaiko aukštesnį antkainį. Ši mechanika – siaura paklausa, mažos partijos, aukštesnis antkainis – kartojasi ir kituose šio vadovo skyriuose apie rinkos dydį ir likvidumą.

Kodėl ant investicinio luito nėra prabos ženklo

Investiciniai luitai ir monetos į privalomą prabos ženklinimą nepatenka (TMBVPĮ 6 str. 12 d. 1 p. ir 8 p.); kodėl taip yra, ką vietoj įspausto ženklo tikrinti ir kokios prekiautojo pareigos lieka galioti, išsamiai aiškina vadovas apie aukso pirkimą, kuriam ši tema priklauso. Platinai ir paladžiui TMBVPĮ čia nenustato nieko griežtesnio nei auksui ar sidabrui – vienintelis dalykas, kuris jiems lieka savitas, yra ta pati standartinių prabų skalė iš 6 str. 3 d., kurią šis vadovas jau aptarė: net ir be įspausto ženklo prekė turi atitikti vieną iš keturių leistinų reikšmių, o ne bet kokį tarpinį skaičių.

Kaip patikrinti tikrumą be prabos ženklo

Patikros metodų rinkinys visiems tauriesiems metalams yra tas pats, ir jį su kiekvieno metodo ribomis išsamiai aprašo vadovas apie aukso pirkimą. Platinai ir paladžiui iš viso to sąrašo savitas yra vienintelis dalykas – užtat pats stipriausias – jų tankis.

Platinos tankis, apie 21,45 g/cm³, yra vienas aukščiausių tarp visų metalų ir viršija net gryną auksą. Dėl to nė vienas įprastas pigesnis pakaitalas neatkartoja platinos vienu metu ir pagal masę, ir pagal tūrį: kad sutaptų svoris, klastotė neišvengiamai tampa pastebimai storesnė arba platesnė, o tokį skirtumą galima išmatuoti Archimedo metodu su tiksliomis svarstyklėmis ir vandens indu.

Skaičiavimas parodo principą praktiškai:

1 uncijos platinos moneta (999 praba), deklaruota masė       31,10 g
Platinos tankis                                            21,45 g/cm3
Teorinis tūris (masė padalinta iš tankio)                    1,450 cm3
Išmatuotas tūris panardinus vandenyje                    apie tiek pat
Jei išmatuotas tūris žymiai didesnis už 1,450 cm3 – tai požymis,
kad viduje yra lengvesnio metalo šerdis, ne grynoji platina

Kodėl paladžiui tas pats testas padeda mažiau

Paladžio tankis – apie 12,0 g/cm³ – yra maždaug perpus mažesnis už platinos ir iš pramoninių metalų grupės nebeišsiskiria taip ryškiai. Praktikoje tai reiškia du dalykus. Pirma, paladžiui vien tūrio matavimas nebeatskiria pakankamai patikimai, todėl jį verta derinti su kitais metodais arba iš karto keisti dokumentuota patikra. Antra, du vienodo svorio luitai – platinos ir paladžio – atrodo skirtingai: paladžio luitas yra pastebimai didesnis. Skelbimo nuotraukoje tai vienas iš nedaugelio požymių, kuriuos pirkėjas gali įvertinti dar prieš sandorį, o akivaizdžiai per mažas paladžio luitas yra pakankama priežastis paklausti daugiau.

Kur nustatoma platinos ir paladžio kaina

Platinos ir paladžio atskaitos kainą du kartus per dieną fiksuoja LBMA fiksavimas Londone, o ateities sandoriais abiem metalams svarbiausios yra JAV biržos NYMEX ir COMEX. Kaip veikia patys šie mechanizmai, nuosekliai aiškina vadovas apie aukso kainos formavimąsi, kuriam ši tema priklauso; einamąsias kotiruotes galima stebėti platinos ir paladžio kainų puslapiuose.

Likvidumas parduodant: kodėl išėjimas sunkesnis nei įėjimas

Nusipirkti platiną ar paladį yra lengviau nei juos parduoti – tai nėra atsitiktinumas, o tiesioginė pasekmė viso to, kas aptarta ankstesniuose šio vadovo skyriuose: siaura rinka, koncentruota pramoninė paklausa ir platesnis kainų skirtumas nei auksui ar sidabrui.

Kai investuotojas perka, jis moka pardavimo kursą plius antkainį. Kai jis vėliau parduoda, prekiautojas siūlo supirkimo kainą, kuri arčiau pirkimo kurso – žemesnė už tą, kurią investuotojas pats sumokėjo, net jei pati metalo rinkos kaina per tą laiką nepasikeitė. Šis skirtumas nėra prekiautojo godumas: jis laiko atsargas rinkoje, kuri per naktį gali pasislinkti stipriau nei aukso ar sidabro rinka, ir tą riziką įtraukia į kainą.

Keturi veiksniai veikia lygiagrečiai, kai investuotojas nusprendžia parduoti:

• Siaura rinka – mažiau dalyvių ir mažesnis apyvartumas platina kainų skirtumą tarp pirkimo ir pardavimo kursų.
• Mažas formatas – fiksuotos gamybos išlaidos, aptartos šio vadovo dalyje apie formatus, vis dar įskaičiuotos į kiekvieną gramą, todėl santykinis nuostolis didesnis.
• Trūkstamas sertifikatas ar pažeista pakuotė – prekiautojas kompensuoja savo riziką papildoma nuolaida arba reikalauja nepriklausomos patikros prieš supirkdamas.
• Sumokėtas PVM – PVMĮ 19 str. neturi grąžinimo mechanizmo privačiam pardavėjui, todėl kartą sumokėtas 21 % mokestis lieka pirkėjo, ne prekiautojo, nuostoliu.

Ką galima padaryti prieš parduodant

Praktiniai žingsniai, mažinantys šį nuostolį, yra riboti, bet realūs: išsaugoti pirminį sertifikatą ir pakuotę nepažeistą, palyginti kelių prekiautojų supirkimo kainas prieš parduodant vienam iš jų, ir nesitikėti, kad mažas formatas parduodamas proporcingai lengviau nei didelis – dažnai yra priešingai, nes mažo vieneto antkainis jau buvo didesnis perkant.

Kam šie metalai tinka, o kam ne

Šis vadovas nepataria, kada pirkti ar kada parduoti – bet po pirmos dalies skyrių apie teisę ir rinkos mechaniką galima sąžiningai apibendrinti, kokio profilio investuotojui platina ir paladis apskritai yra prasminga tema, o kam verčiau likti prie aukso ar sidabro.

Platina ir paladis tinka investuotojui, kuris sąmoningai supranta perkantis pramoninę žaliavą, o ne saugų prieglobstį, ir kuris jau turi aukso ar sidabro pagrindą, prie kurio prideda nedidelę, gerai suprastą papildomą dalį. Jam tinka investicinis luitas su sertifikatu, pirktas žinant apie platesnį kainų skirtumą ir apie tai, kad greitas išėjimas iš pozicijos gali kainuoti daugiau nei įėjimas į ją.

Tam pačiam investuotojui netinka lūkestis, kad platina ar paladis pasielgs kaip auksas krizės metu – šis vadovas jau parodė, kad abu metalai neturi centrinio banko atramos ir istoriškai juda su ekonomikos ciklu, ne prieš jį. Netinka jie ir tam, kas ieško greito, dažno prekybos ciklo: platus kainų skirtumas kartu su 21 % PVM, kuris nesugrąžinamas parduodant, kiekvieną tokį ciklą paverčia brangiu jau prieš pačiai metalo kainai pajudant.

Kaip tai dera su likusiu portfeliu

Investuotojui, jau laikančiam auksą kaip pagrindinę portfelio dalį, platina ar paladis dažniausiai prasminga tik kaip nedidelis priedas, ne pakaitalas. Tauriųjų metalų kaupimo planas, jei prekiautojas jį siūlo, retai apima platiną ar paladį taip pat reguliariai kaip auksą – siaura rinka riboja net tai, kaip dažnai galima nedidelėmis sumomis pirkti nepatiriant neproporcingo antkainio.

Baigiamasis žodis ir kur skaityti daugiau

Platina ir paladis Lietuvoje yra teisiškai taurieji metalai lygiai taip pat, kaip auksas ir sidabras (TMBVPĮ 2 str. 11 d.), tačiau viskas, kas juos supa – PVM be lengvatos, standartinių prabų skalė, pramoninė paklausa, dviejų šalių kasyba, siaura ir nepastovi rinka – daro juos kitokiu turtu su kitokia rizika nei auksas ar sidabras. Šis vadovas apėmė tai, kas šiems dviem metalams Lietuvoje priklauso specifiškai: teisinį apibrėžimą, standartines prabas, prabos ženklinimo išimtį ir rinkos mechaniką, kuri elgiasi kitaip nei aukso ar sidabro rinka.

Tai, kas jame sąmoningai neaptarta, priklauso kitiems vadovams. Gyventojų pajamų mokesčio laiptuota skalė, 2 500 eurų neapmokestinamas dydis ir jo taikymo sąlygos išsamiai aiškinami vadove apie tauriųjų metalų mokesčius. Investicinio aukso apibrėžimas, jo PVM lengvata ir grynųjų pinigų ribos plačiau aptariamos vadove apie aukso pirkimą. Sidabro PVM specifika, kuri iš dalies sutampa su tuo, kas čia pasakyta apie platiną ir paladį, priklauso vadovui apie sidabro pirkimą.

Kainų raidą galima sekti tiesiogiai platinos ir paladžio kainų puslapiuose, o platesnį kontekstą – kaip apskritai formuojasi tauriųjų metalų kainos – aiškina vadovas apie aukso kainos formavimąsi. Prieš bet kokį pirkimą naudinga savarankiškai perskaičiuoti luito ar monetos grynojo metalo vertę lydymo vertės skaičiuoklėje ir palyginti ją su prašoma kaina – tai paprasčiausias būdas atskirti pačią metalo vertę nuo antkainio, apie kurį kalbėjo šis vadovas.